2019.01.22
Simonas Teškevičius, Barbara Stankevič

Lietuviška sala Santjage

Atsidūrę už daugiau nei trylikos tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, Čilės sostinėje Santjage, apie lietuviškos tapatybės paieškas svarstome neatsitiktinai – čia prieš 130 metų mirė pasaulinio garso geologas, mineralogas ir etnologas Ignotas Domeika (1802 – 1889 m.). Būtent čia, mes abu – etninis lietuvis ir Lietuvos lenkė – stovėdami greta buvusių I. Domeikos namų – memorialinio muziejaus ir žvelgdami į 2008 metais Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus asmeniškai atidengtą memorialinę lentą, ne tik jaučiame nuoširdų pasididžiavimą buvusiu Vilniaus universiteto auklėtiniu, bet ir suvokiame, kad šios daugiasluoksnės asmenybės prisiminimas mūsų postmodernią XXI amžiaus kartą įkvepia kalbėti ne apie skaldančias, bet vienijančias istorinės atminties ir lietuviško tapatumo formules.

Kadaise tolimas Santjagas atrodydavo kaip sunkiai pasiekiamas pasaulio pakraštys, tačiau šiandienis apsilankymas Čilės sostinėje nieko nebestebina, o lietuvių turistų skaičiai šalyje auga sulig kiekvienais metais. Visgi ne kiekvienas keliautojas nepasivargina apsilankyti, kiek atokiau nuo istorinio miesto centro, Kueto gatvės 572 numeriu pažymėtuose, Ignoto Domeikos namuose – memorialiniame muziejuje. Šiandien, iš pažiūros, niekuo neišsiskirianti vieno aukšto rezidencija, XIX amžiuje buvo svarbi Čilės mokslininkų, intelektualų, ministrų ir valstybės vadovų susitikimo vieta. Šalies elito atstovus čia sukviesdavo nuo 1846 m. rezidencijoje gyvenęs Ignotas Domeika, kurio atminimas yra saugomas iki šių dienų Domeikų šeimai priklausančiuose namuose.

Užėję į pastato į vidų, pasijuntame lyg būtumėm atsidūrę nedidelėje lietuviškoje saloje – pro akis nepraslysta skirtinguose kambariuose kabantys Aušros Vartų Dievo Motinos, Jono Kazimiero Vilčinskio Vilniaus albumo atvaizdai bei Abiejų Tautų Respublikos herbas, simboliškai parodantis I. Domeikos tapatybės orientaciją. Neatsitiktinai prieš dešimtmetį čia apsilankęs Prezidentas Valdas Adamkus, savo kalboje teigė: „Tai namai, kuriuose gyva ne tik svarbi Lietuvos istorijos dalis, bet ir jos esmė. Šie namai primena, kad mūsų valstybės istorija neatsiejama nuo Lenkijos ar Baltarusijos istorijos, o lietuvių kultūra neatsiejama nuo lenkų, baltarusių, o taip pat ir kitų – rusų, gudų, žydų, totorių ar karaimų tautų – kultūrų“. Prezidento išsakyta mintis atskleidžia kokia daugiasluoksnė gali būti lietuviškumo samprata. Tą suprasti galime atidžiau pažvelgę į tokių asmenybių kaip Ignotas Domeika biografiją.

Ignotas Domeika: nuo Nedzviadkos iki Santjago

Garsusis mokslininkas gimė 1802 m. buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemėse, šiandieninėje Baltarusijoje, Naugarduko apskrityje, Nedzviadkos dvare. 1816 m., būdamas vos 14-os metų, pradėjo studijuoti fiziką ir matematiką Vilniaus imperatoriškajame universitete. Studijų metu I. Domeika įsitraukė į slaptą filomatų veiklą, kur susibičiuliavo su Adomu Mickevičiumi. Kaip ir didysis poetas, I. Domeika buvo nuoširdus LDK patriotas, save laikęs bei įvardijęs lietuviu, siekusiu atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Už dalyvavimą slaptoje draugijos veikloje 1822 m. buvo suimtas ir su kitais filomatais kalintas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne. Po kelerių metų paleistas, tačiau gyventi Vilniuje bei dirbti valstybės tarnyboje I. Domeikai nebuvo leista, todėl išvyko į dėdei Ignotui priklausiusį dvarą Zapolėje, kuriame praleido šešerius savo gyvenimo metus.

1830 m. pabaigoje prasidėjus Lenkijos – Lietuvos sukilimui, I. Domeika nedvejodamas prisidėjo prie sukilėlių pajėgų, kovojusių už Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Likimas lėmė, kad jis prisijungė prie generolo D. Chlapovskio vadovaujamo sukilėlių korpuso, kuris pralaimėjus sukilimui, pasitraukė į Prūsiją. Tokiomis aplinkybėmis I. Domeika paliko tėvynę ir pradėjo naują savo gyvenimo etapą emigracijoje. 1832 m. iš Prūsijos per Dresdeną pasiekęs anuometinį lenkų ir lietuvių politinių emigrantų centrą – Paryžių, jame įsikūrė beveik šešeriems ateinantiems metams. Čia gyvendamas dalyvavo mokslinėje Lietuvos ir Rusijos žemių draugijos veikloje. Tuo metu draugijos istorijos ir literatūros skyriui vadovavo A. Mickevičius, o kariniam ir techniniam – I. Domeika. Dar nuo studijų laikų gerais draugais buvusius filomatus ir Paryžiuje siejo artimas ryšys. Manoma, kad A. Mickevičius savo garsiosios poemos „Ponas Tadas“ personažo prototipu pasirinko būtent I. Domeiką.

1834 – 1837 m. I. Domeika studijavo Paryžiaus Aukštojoje kalnakasybos mokykloje. Studijų metu sudarė Lietuvos ir Lenkijos hidrografinį bei geologinį žemėlapius. Nors ketino pasilikti dirbti Europoje ir puoselėjo viltis vieną dieną grįžti į tėvynę, bet 1837 m. gavo pasiūlymą užimti profesoriaus pareigas La Serenos kalnakasybos mokykloje ir jį priėmęs, išvyko dirbti į tolimąją Čilę. Tuo metu tai buvo jauna valstybė, vos prieš dvidešimt metų iškovojusi nepriklausomybę, todėl šalies valdžia siekė iš Europos pritraukti kuo daugiau gabių protų, kurie padėtų kurti modernią švietimo sistemą. Pirmaisiais gyvenimo metais I. Domeika profesoriavo La Serenoje, kur ne tik dėstė bei rašė vadovėlius, bet ir dalyvavo daugybėje ekspedicijų, skirtų tirti Andų kalnų geologiją. 1845 m. I. Domeikai Čilės valdžia patikėjo surengti ekspediciją į mažai ištirtą, vis dar indėnų valdomą Araukanijos regioną. Grįžęs iš šios kelionės Domeika parašė didelio susidomėjimo šalyje sulaukusią studiją – „Araukanija ir jos gyventojai“. Joje buvo aprašyta vietinių indėnų kova už savo teisių ir kultūrinės autonomijos išsaugojimą. Įdomu ir tai, kad pirmoji versija lenkų kalba buvo išspausdinta 1860 m. Vilniuje, kur tvyrojo priešsukiliminės nuotaikos (1863 – 1864 m. įvyko antrasis Lenkijos – Lietuvos sukilimas). Domeikos darbas apie Araukanijos indėnus kūrė netieisogines alegorijas į kovą dėl savarankiškumo.

1845 m. I. Domeika iniciavo Čilės švietimo sistemos reformas, panaudodamas savo sukauptą patirtį Vilniaus ir Paryžiaus universitetuose. Už tai 1852 m. jam buvo patikėtos Aukštųjų mokyklų reikalų delegato pareigos, kurias eidamas tapo žinomu asmeniu visoje šalyje. Užsitarnauta gera reputacija 1867 m. padėjo tapti Čilės universiteto rektoriumi, kurio pareigas ėjo iki pat 1883 metų. Savo gyvenimo Čilėje laikotarpiu, Domeika užsitarnavo pasaulinio garso mokslininko vardą. Jo dėka į mineralogijos mokslą buvo įvesti 27 nauji mineralai bei jų atmainos, parašytos dešimtys vadovėlių bei daugiau nei 560 mokslinių publikacijų. Domeikos vardas šiandieną yra įamžintas daugiau nei 75 objektuose žemėje ir kosmose, o neseniai atrastos dinozaurų rūšies pavadinimą – Domeykozaurus Chilensis, profesoriaus Alfredo Bumblausko rašomo vadovėlio dėka, greitai žinos dauguma Lietuvos šeštokų.

Ignoto Domeikos kelionė namo: pilietinis LDK patriotizmas prieš modernų etnolingvistinį nacionalizmą

Šiandien drąsiai galime teigti, kad nors ir gyvendamas už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, iki pat gyvenimo galo Domeika išliko ištikimas savo lietuviškajai tapatybei. Tai įrodo viename jo laiške paminėti žodžiai: „Nuo šiol nebekeisiu savo pilietybės, bet Dievui padedant, kad ir kur bebūčiau – ar Kordiljeruose, ar Paneriuose – aš mirsiu lietuviu“. Noras sugrįžti į Lietuvą, net ir būnant garbaus amžiaus, nesutrukdė 1884 m. pasiryžti tolimai kelionei namo. I Domeika tikėjosi, pasinaudodamas savo vardu ir įtaka, įtikinti Rusijos imperinę valdžią atkurti, dar po sukilimo – 1832 m. uždarytą, Vilniaus universitetą. Tačiau to padaryti jam nebuvo lemta, o Lietuva, į kurią grįžo po beveik pusės amžiaus, buvo visai nebe ta Mickevičiaus Lietuva, už kurios idėją kovėsi 1831 m. sukilime. I. Domeika, kaip ir A. Mickevičius bei dalis buvusios LDK bajorijos atstovų, Lietuvą ir lietuviškumą suvokė per LDK tradicijos prizmę – politiškai ir kultūriškai tapatinosi su buvusios LDK teritorija ir tradicija. Šiame tapatumo modelyje etnolingvistinės tautos apibrėžimo kategorijos neapsprendė priklausymo ar nepriklausymo tautai, todėl lenkų kalbos vartojimas netrukdė savęs suvokti lietuviu ir būti Lietuvos patriotu.

Per 53 I. Domeikos emigracijoje praleistus metus Lietuva neatpažįstamai pasikeitė, o senasis LDK patriotizmas naujosios lietuvių inteligentijos tarpe nebebuvo aktualus. Numalšinus 1863/1864 m. sukilimą Rusijos imperinė valdžia pažabojo, iki tol varomąja sukilimų ir tautos pasipriešinimo jėga buvusią bajoriją, siekusią atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Lietuviškose gubernijose paspartėjo lenkiškųjų pradų naikinimo programa, nukreipta prieš tuo metu visuomenės elito ir kultūros – lenkų kalbą, buvo įvestas lietuviškos spaudos draudimas, graždanka. Milžiniški pokyčiai buvo įvykę ir socialiniame gyvenime – 1861 m. panaikinus baudžiavą, palaipsniui didėjo laisvų valstiečių sluoksnis, kuris galėjo į mokslus išleisti savo atžalas. Taip didelė dalis naujosios inteligentijos sluoksnio atstovų, neturinčių senojo aristokratiško tapatumo ryšio su buvusia ATR ir LDK, daugiausiai Rusijos imperijos universitetuose, persisemdavo etninio nacionalizmo idėjomis.

Naujoji lietuvių inteligentijos karta kūrė visai kitokią – modernaus lietuvio tapatybę, apibrėžtą kalba, etnine kultūra bei gyvenama teritorija. Taip pat buvo kuriamas ir naujas istorinis pasakojimas apie tai kas yra lietuviai ir kokia jų vieta istorijoje. Tuo metu lietuvių tautinio atgimimo veikėjus įkvėpė Simono Daukanto, Teodoro Narbuto ir kitų tuometinių istorikų kuriami vaizdiniai. Jais buvo siekiama įtvirtinti lietuvių tautos istorinį savarankiškumą, pabrėžti etniškumą ir iš šios pozicijos naujai įvertinti visą lietuvių tautos istoriją, įvardijant didžiausius pasiekimus bei herojus, o taip pat ir nesėkmes su atitinkamais kaltininkais. „Didžiojo kito“ (angl. the significant other) vaidmenį šiame pasakojime atliko „polonizuotojai“ lenkai bei nutautėjusi senosios Lietuvos bajorija. Tokiu būdu istoriniame pasakojime buvo išgrynintas etninio lietuvio apibrėžimas bei suformuotas atitinkamas požiūris į šviesiausius ir tamsiausius tautos istorijos periodus.

Lenkakalbis Ignotas Domeika ir jo senoji LDK tapatybės formulė negalėjo rasti vietos naujame etnolingvistiniame lietuviškame istoriniame pasakojime. Jo gyvenimo pavyzdys ir išgyvenimai mums parodo, kaip dalis tuometinės XIX a. Lietuvos visuomenės, formuojantis etninei lietuvių tautai, nepelnytai buvo nustumta į šalį, nes netilpo į tuomet besiformuojančią modernios lietuvio tapatybės formulę. Domeika buvo neeilinės drąsos ir talento mokslininkas, didis ATR pilietis. Veikęs už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, vedinas žinių troškimo, niekada nepamiršo pirmosios savo tėvynės bei tapatybės šaknų. Ir nors prieš mirtį sugrįžo į Lietuvą, čia nepasiliko, nes neberado to, dėl ko grįžo – Universiteto, kuriame studijavo, kolegų su kuriais veikė, aktyvaus pasipriešinimo carinei Rusijai nuotaikos. 1885 – 1888 m. pagyvenęs dukters dvare Žybartauščinoje, galiausiai išvyko atgal į Santjagą, į kurį sugrįžęs po keleto mėnesių mirė. Šiandien šios iškilios asmenybės palaikai ilsisi centrinėse Santjago miesto kapinėse.

Ignoto Domeikos atminimo aktualumas XXI amžiuje

Tiek XIX a. pabaigoje, tiek XX amžiuje Ignoto Domeikos atminimas buvo pamirštas laiko tėkmėje. Tik atgavus nepriklausomybę, didele dalimi lietuvių išeivijos bei pavienių entuziastų dėka, Lietuva po mažu pradėjo prisiminti šią bei panašias iškilias istorines asmenybes, kurios nevisiškai telpa į aiškiai apibrėžtas etninio lietuvio kategorijas. Tačiau šiandien, artėjant 101-osioms Lietuvos valstybės atkūrimo metinėms, gyvename postmoderniame pasaulyje: mūsų judėjimo praktiškai neberiboja kadaise etnolingvistiniu pagrindu sukurtos tautinių valstybių sienos, todėl galime keliauti, mokytis ir dirbti kur tik panorėję, o savo pastoviai besikeičiantį lietuvišką tapatumą, suvokti ne kaip nekintančią duotybę, bet kaip procesą, kurį galime praturtinti įvairiomis alternatyvomis, padedančiomis pilnavertiškiau jaustis regiono, Europos ir galiausiai, pasaulio kontekste. Pasikeitusi politinė santvarka, geopolitinė situacija ir siekis kurti pilnavertę liberalią demokratiją bei pilietinę visuomenę, verčia išsivaduoti iš senųjų istorinių pasakojimų, užgimusių dar XIX a. pabaigos – XX a. pradžios realijose ar bent jau juos papildyti naujomis alternatyvomis. Todėl tokių daugiasluoksnių asmenybių kaip Ignotas Domeika prisiminimas ir aktualizavimas yra ne tik reikalingas, bet ir būtinas XXI amžiaus Lietuvoje.

Deja, bet šiomis dienomis, dažnai nepelnytai jų atminimas labiau vertinamas kaip egzotika, išliekanti istorinės atminties pakraščiuose, o ne kaip plati alternatyva, atverianti kelią diskusijai apie lietuviško tapatumo modelius. Tai įrodo ir tokie paprasti faktai, kaip vienuolika 2019-iesiems metams LR Seimo suteiktų atmintinų minėjimo vardų, tarp kurių rasime prezidento Antano Smetonos, Laikinosios sostinės, Vietovardžių ar Juozo Naujalio metus. Tačiau tarp jų neatsiranda vietos, vis dar didžiuoju tautos pralaimėjimu laikomos, 450-ųjų Liublino unijos metinių minėjimui ar tokių alternatyvių asmenybių kaip I. Domeika atminimui.

Nors šimtmečio sukaktis sudarė galimybę pergalvoti modernios ir istorinės Lietuvos santykį bei jį aktualizuoti, visgi pastaroji liko tik praeitį menančiu atgarsiu. Tokiems asmenims kaip Ignotas Domeika, Česlovas Milošas ar šiandien Lenkijoje gyvenantiems Radviloms, istorinė Lietuva buvo tai, kas leido išlaikyti autentišką santyki ne tik su gimimo vieta, bet ir su ištisa epocha, kuri atvedė juos į dabartį. I. Domeikos pavyzdys grąžina mus prie diskusijos apie modernios Lietuvos istorinį pasakojimą ir jo herojus, tuo pačiu tarsi įpareigodamas peržiūrėti lietuviškos tapatybės formules.

Lietuvis, tapatybės ir pilietybės prasme – vis dar dvi atskiros kategorijos, todėl deja, bet buvimas nelietuviakalbiu Lietuvos piliečiu, toli gražu, negarantuoja pilnaverčio dalyvavimo etninių lietuvių dominuojamoje visuomenėje bei savęs atradimo etnolingvistinės kategorijomis paremtame tautos istoriniame pasakojime. Dažnai etniškumo ir pilietiškumo kategorijas supriešiname, nors jos abi skirtingais pavidalais ir laikotarpiais išlieka gyvybingos bei padeda suvienyti ir sustiprinti Lietuvą. Pagrindinis uždavinys išlieka, kaip jas sujungti, nesupriešinant, bet suteikiant Lietuvoje ar užsienyje gyvenantiems asmenims galimybę per jas išlaikyti vienodą ryšį su lietuvišku tapatumu.

Tik pripažinę, kad Lietuvos istorinis pasakojimas buvo kuriamas ne tik lietuvių ir ne tik lietuvių kalba, praplėstume lietuviško tapatumo ribas. Įvesdami į lietuvio sampratą tokias tapatybines alternatyvas kaip Ignoto Domeikos, neabejotinai praplėstume lietuvių gretas ne tik pilietybine, bet ir lietuvio savivokos prasme, kaip tai kažkada padarė anglai įvesdami brito sąvoką. Nors XIX a. nepasinaudojome šia galimybe, turime puikią progą tai padaryti dabar. Suaktualindami I. Domeikos tapatybės formulę bei jo atminimą, neatsiribotume nuo svetimų – nelietuvių, bet priešingai, ne tik grąžintume į Lietuvą visus tuos, kurie nori išlaikyti savo autentišką santykį su daugiakultūre istorine Lietuva bet ir atvertume galimybę visiems „išsibarsčiusiems“ po pasaulį lietuviams, norintiems išlaikyti ryšį su modernia Lietuva. Tie visi, nebūtinai kalbės lietuviškai, bet nebūtinai Lietuvą mylės ir atstovaus mažiau.