2015.10.24
Simonas Teškevičius
Pavojingas, uždaras, nedraugiškas, svetimas, priešiškas bei kitoks… Tokiais epitetais dabartinėje geopolitinėje situacijoje neretai yra apibūdinamas visas musulmoniškas pasaulis. Kasdienės žinutės medijų lauke apie Islamo valstybę, karą Jemene bei pabėgėlius iš Artimųjų Rytų, mums net nejaučiant, pasąmonėje gilina neigiamus stereotipus bei kuria nematomą kultūrinę priešpriešą.
Per keletą pastarųjų mėnesių asmenšikai teko lankytis Maroke bei Irane. Kai pasakydavau aplinkiniams, kad ketinu važiuoti į šias šalis, dažniausiai būdavo sureaguojama paprastu klausimu: „Kodėl? Juk ten nesaugu“. Mintyse aš pagalvodavau, o kodėl šiems žmonėms atrodo įprasta bei normalu važiuoti į musulmonišką Egiptą, kuriame esti nestabili politinė situacija, o terorizmo pavojaus tikimybė yra žymiai didesnė? Kodėl Egiptas, kuriame vien per šiuos metus buvo įvykdyta trylika teroristinių atakų, yra suvokiamas kaip saugesnė poilsio vieta, negu, pavyzdžiui, Iranas, kuriame šis skaičius yra lygus nuliui?…
Tikriausiai atsakymas yra paprastas – tai stereotipai, kuriuos išmokstame bei giliname per nuolatinį jų kartojimą ir nesugebėjimas kritiškai įvertinti bei atsirinkti informacijos. Vis dėlto, stereotipų silpnoji vieta yra praktika bei patyrimas, kurie suteikia galimybę išsivaduoti nuo išankstinių nusistatymų bei pakeisti nuomonę apie vieną ar kitą šalį, kultūrą, religiją ar žmonių grupę. Todėl šiame rašinėlyje noriu pasidalinti savo asmenine keliavimo po Iraną patirtimi, kuri leido bent jau minimaliai prisiliesti prie daugiasluoksnės šios šalies kultūros ir suprasti, kad toli gražu, ne visada tai, kas yra oficialiai deklaruojama, sutampa su kasdienybės realijomis.
Jau sugrįžus namo ir vertinant kelionės įspūdžius, visų pirma, negaliu negalvoti apie dualizmą ir dvilypiškumą. Jie pasireiškia tiek Irano politinėje sistemoje, tiek visuomenės susiskaidyme, tiek išgirstose nuomonėse, tiek iranietiško identiteto formavime bei istorinio ir kultūrinio paveldo įprasminime. Tačiau norint tai perteikti, visų pirma, reikia suprasti oficialiąją pusę arba tai, koks yra šalies valdymo modelis ir kaip yra valdomi eiliniai Irano žmonės.
Pirmąsias dualizmo apraiškas galima įžvelgti pačioje Irano politinėje sistemoje, kuri yra unikali bei vienintelė pasaulyje. Neretai išgirdus naujienas apie Iraną, pasidaro neaišku, kas gi iš tikro valdo šią šalį. Tačiau jau vien pavadinimas – Irano Islamo Respublika, parodo, kad čia yra įtvirtintas teokratinis valdymo modelis, kuriame dominuoja religinė valdžia su pasaulietinės valdžios elementais. Teoriškai, pagal Irano konstituciją, priimtą po Islamo revoliucijos, įvykdytos 1979 metais, visa pasaulietinė teisė, finansiniai, kultūriniai, administraciniai nuostatai bei taisyklės privalo atitikti Islamo religinius kriterijus. To įgyvendinimą užtikrina valdymo modelis, kuriame ypatingą vietą užima aukščiausiasis Irano lyderis bei revoliucinė gvardija. Didžiausia valdžia koncentruojasi aukščiausiojo lyderio rankose, kuris nustato bei tvirtina šalies užsienio bei vidaus politiką, priima galutinius sprendimus dėl kandidatų tinkamumo balotiruotis prezidento rinkimuose bei rinkimų rezultatų patvirtinimo, vadovauja ginkluotosioms pajėgoms bei skiria aukščiausius teisėjus ir valstybinės žiniasklaidos vadovą.
Praėjusiais metais esamasis Aukščiausiasis lyderis Saidas Ali Khamenei ne be reikalo pateko į pirmą įtakingiausių pasaulio žmonių dvidešimtuką, sudarytą žurnalo „Forbes“. Nors teoriškai šio lyderio veiklą prižiūri Ekspertų Asamblėja, susidedanti iš 86 religinių narių, renkama tiesiogiai piliečių (po to, kai Konstitucinė Taryba patvirtina tinkamumą dalyvauti rinkimuose) bei teisiškai galinti pašalinti netgi patį aukščiausiąjį lyderį, tačiau reali kontrolė išlieka lyderio rankose. Greta šių valdymo organų, didelę reikšmę užima Konstitucijos Sergėtojų Taryba, be kurios patvirtinimo negali būti priimtas nė vienas įstatymas ar kandidatas į bet kokius rinkimus, įskaitant ir Ekspertų Asamblėją. Pastarają sudaro 12 narių, iš kurių pusę tiesiogiai skiria aukščiausias lyderis, o kitą pusę renka parlamentas iš juristų, pasiūlytų aukščiausiojo teisėjo, kuris taip pat yra pavaldus Aukščiausiajam lyderiui. Tuo tarpu žmonių tiesiogiai renkamas prezidentas atlieka tik administratoriaus funkciją. Nors jis ir vadovauja Vyriausybei, tačiau realiai įgyvendiną aukščiausiojo lyderio bei parlamento patvirtintus įstatymus.
Vis dėlto, ši sudėtinga valdymo sistema išlieka ne iki galo aiški. 2005 – 2013 metais šalį valdęs bei savo pasisakymais visame pasaulyje išgarsėjęs Irano prezidentas Mahmoudas Ahmedinejadas šalyje vykdė griežtą konservatyvią politiką. Jo valdymo metu sustiprėjo žmonių kontrolė bei priežiūra net ir menkiausiose srityse. Viena iš kelionės metu sutiktų gidžių moterų pasakojo, kad iki 2013 m. moterys būdavo baudžiamos net už tai, kad parodydavo per daug plaukų ar netinkamai nešioja hidžabą. Vis dėlto, išrinkus naująjį prezidentą Hasaną Rouhani, pasikeitė ne tik užsienio politika, bet iš dalies atlaisvėjo vidinė kontrolė, kuri, nepaisant visko, išlieka didžiulė. Pasikeitusi vidinių jėgų pusiausvyra (konservatorių pakeitė reformistas) rodo, kad valdžios kontrolė priklauso ne tik nuo aukščiausiojo lyderio, bet jai įtaką daro ir prezidentas bei jo atstovaujamos jėgos. Kita vertus, reformisto išrinkimas visuotiniuose rinkimuose konservatyviesiems sluoksniams parodė, kad didelė dalis Irano piliečių tikisi permainų.
Šis permainų siekis jautėsi ir pabendravus su dalimi vietinių gyventojų bei pamačius, kaip gyvenimas verda didžiuosiuose miestuose. Teherane bei trečiame pagal dydį mieste Isfahane akį patraukė laisvumas. Pasivaikščiojus miestų gatvėmis buvo galima jausti vakarietiško gyvenimo apraiškas. Čia jaunos merginos hidžabus dedasi tik dėl vaizdo, minimaliai pridengdamos galvą, gatvėse apstu jaunimo, kuris maitinasi vietiniuose greito maisto restoranuose, vietiniame „Akropolyje“ dauguma vaikšto stilingai apsirengę, apsiperka tose pačiose „Zaros“, „Promod“ ir panašiose parduotuvėse kaip ir dauguma bendraamžių Vakaruose.
Pamatę mus, neretai žmonės išsitraukdavo savo išmaniuosius telefonus bei prašydavo nusifotografuoti ar pasidaryti „selfius“, kuriais pasidalindavo „Instagrame“, kadangi feisbukas, kaip ir dar 11 milijonų internetinių puslapių, Irane yra blokuojamas. Tai pasirodė visiškas absurdas bei Irano kova su vėjo malūnais, nes paprasčiausiai atsisiuntus specialias nemokamas programėles, jos „nulaužia“ Irano blokus bei leidžia laisvai naudotis bet kokiais interneto puslapiais. Iraniečiams tai yra ne paslaptis ir jie patys tuo naudojasi.
Visišką atsipalaidavimą bei laisvumą buvo galima jausti ne tik miestuose, bet ir kalnuose, kur su vietiniais gidais ėjome „trekingą“ bei lipome į aukščiausią Irane Damavando viršūnę. Jau nuo pirmos akimirkos kai išvykome iš Teherano, jautėsi, kad mūsų gidai atsipalaidavo. Tiek mano bendrakeleivės lietuvės, tiek vietinė gidė iš karto nusiėmė privalomas nešioti skaras. Šios kelionės dalies metu su mumis keliavę iraniečiai atvirai dalinosi nuomonėmis apie valdžią, taisykles, jų pačių požiūrį į savo šalį ir apie tai, kaip vyksta slapti vakarėliai, kaip vietiniai gamina ir perka alkoholį, kaip iš esmės yra apeinamos visos taisyklės. Šioje situacijoje neišvengiamai kilo paralelės su sovietine sistema, kurioje vienu metu egizstavo skirtingi gyvenimai ir skirtingos realybės. Čia puikiai atsiskleidė dualizmas tarp oficialumo bei realaus dalies žmonių gyvenimo.
Beveik visiems sutiktiems iraniečiams mes buvome įdomūs, jie domėjosi iš kur mes esame, kodėl atvykome į Iraną, nuoširdžiai kvietė pasisvečiuoti bei pasivaišinti arbata ir vietiniu maistu. Einant vieno iš aplankytų kaimų gatvele, pro langą išlindusios merginos pakvietė mus pasisvečiuoti močiutės namuose. Užėję vidun, negalėjome išeiti net porą valandų, nes prasidėjo vaišės bei bendravimas. Viešnagės metu buvo jaučiamas abipusis susidomėjimas ir džiaugsmas. Mes ir mūsų gyvenimas joms buvo tiek pat įdomūs, kiek jų – mums. Viena vertus, buvo smalsu dalyvauti šiame kultūrų susikirtime, tačiau labiausiai stebino tai, kad visų mūsų elgesys buvo vienodas – sėdėdami vieni prieš kitus natūraliai išsitraukėme išmaniuosius telefonus bei pradėjome nesibaigiančią fotosesiją. Buvo nuostabu stebėti kaip technologijos jau yra suvienodinę mūsų elgesio įpročius ir kaip vienodai mes reaguojame į tam tikras situacijas. Bežiūrint į šias merginas, jų susidomėjimą mumis bei pasauliu, iš kurio mes esame atvykę, vėl kilo minčių apie tai, koks dvigubas gyvenimas egzistuoja Irano visuomenėje. Susidarė įspūdis, kad išskyrus siaurą valdžios sluoksnį, visi iraniečiai gyvena ne pagal religines bei oficialiąsias valdžios taisykles, o siekia permainų.
Tačiau tęsiantis kelionei supratau, kad tepamačius vieną šalies dalį, taip mąstyti buvo naivu. Antroje kelionės pusėje buvo numatyta pažintinė programa, apjungianti kultūrinį bei istorinį Persijos paveldą. Po savaitės kalnuose skridome į pietuose esantį Širazo miestą, iš kurio pamažu judėjome atgal iki Teherano. Nukeliavus daugiau nei 1000 kilometrų atsivėrė visiškai kitoks Iranas. Nuo pat pradžių mus lydėjo gidas, su kuriuo pabendravus tik keletą valandų pasidarė aišku, kad jo pagrindinis tikslas yra ne tiek atskleisti turtingą šalies kultūrą, kiek mus prižiūrėti, kad per daug nebendrautumėm su vietiniai žmonėmis, nevaikščiotumėm kur nereikia ir apskritai, lankytumėmės tik ten, kur galima. Kaip tai apibūdino vyresni bendrakeleiviai, jautėmės kaip Vakarų turistai, sovietiniais metais atvežti į Vidurinę Aziją apžiūrėti Bucharos ar Samarkando rūmų.
Nors tai irgi buvo įdomi patirtis, bet asmeniškai niekam to nelinkėčiau, nes pažinimo prasme, tai yra didžiulis minusas, trukdantis pajusti tikrąjį ryšį su vietine kultūra. Iš pat pradžių tai siutino, erzino, vedė į neviltį, tačiau vis daugiau galvojant apie mūsų gidą bei apsistojant ir stebint vis naujus miestus, susimąsčiau, kad pačioje Irano visuomenėje egzistuoja susiskaldymas ir kad joje yra pilna konservatyvių, religingų, valdžiai ištikimų žmonių, kuriems bet kokie radikalūs pasikeitimai būtų nesuvokiami ir netoleruotini. Tai, ką mačiau ir patyriau pirmoje kelionės pusėje, niekaip nepriminė to, kas atsispindėjo mažesniuose miestuose pietuose.
Jazdo miestas buvo puikus to pavyzdys. Tai vienas iš konservatyvesnių Irano miestų. Nors žmonės ir čia buvo draugiški, tačiau jautėsi susikaustymas. Moterys slėpėsi nuo fotoaparato objektyvo, gyvenimas gatvėse buvo žymiai skurdesnis. Nors didelėje Irano dalyje man ir neteko pabuvoti, bet pamąsčiau, kad visoje šalyje tikrai yra ne vienas toks miestas, ir kad laisvumas bei permainų siekis, jaučiamas toli gražu ne visur. Irano istorija jau vieną kartą parodė, kad staigus vakarietiškos kultūros principų įvedimas bei religinių tradicijų apribojimas gali paskatinti revoliuciją. Nuo 1925 iki 1979 metų valdant Pachlavių dinastijai Persijoje (oficialiai nuo 1935 m. Irane) vyko nuolatinė kova tarp religinių sluoksnių bei valdovų, besistengusių modernizuoti valstybę. Tačiau šis bandymas reiškė kovą su šiitiniais islamo lyderiais bei konservatyviai nusiteikusia visuomenės dalimi.
Ir šiandien Irane egzistuoja sluoksnis žmonių, kurie režime mato pliusų – tai stabilumas, tvarka, islamo tradicijų saugojimas bei kova su terorizmu. Nors Pahlavių bei ankstesnių šachų (persų kalbos (farsi) žodis, reiškiantis monarchą (karalių arba imperatorių) valdymo periodai, šiandieną teoriškai, Irane turėtų būti suvokiami kaip blogis, tačiau lankantis šachų rūmuose bei rezidencijose buvo įdomu stebėti, kaip gidai didžiuojasi šiuo paveldu. Čia ir vėl buvo matyti, kad naujasis režimas taip ir nesugebėjo daug nuveikti istorinio naratyvo kūrime.
Viena iš priežasčių, kursčiusių neapykantą bei opoziciją paskutiniam Irano šachui Muhametui Rezai Pahlaviui, buvo begalinis valstybės pinigų švaistymas, išlaidavimas bei korupcija. Geriausiu to pavyzdžiu yra 1971 metais senojoje Persijos sostinėje Persepolyje vykęs 2500 metų Persijos įkūrimo jubiliejus. Tai buvo didžiausia šventė modernaus Irano istorijoje, kuriai buvo išleista daugiau nei 22 milijonai JAV dolerių bei kurioje apsilankė daugiau nei 60 skirtingų monarchų ir valstybių vadovų. Nors šiandien Persepolyje nerasi jokių atminimo lentelių įamžinančių šią datą, tačiau pasiteiravus gido, jis papasakos apie šią šventę. Kita vertus, net ir klausantis gido saugumiečio buvo be galo įdomu stebėti, kaip su pasididžiavimu jis kalba apie senovės Persijos galybę, apie valdovus Kserksą, Darijų I, Artakseksą. Aplankius vis daugiau senovinio paveldo bei pabendravus su vis daugiau žmonių, pastebėjome, kad apskritai, persiškas paveldas bei persiškumas iraniečių identitete užima labai svarbią vietą. Didžiausias neaiškumas pasirodė tai, kaip iraniečiai vertina arabų užkariavimus VII amžiuje, kai Iranas tapo musulmoniškas, o iki tol vyravusi zaraostrizmo religija palaipsniui buvo apribota ir vėliau, išskyrus kelis miestus, iš viso uždrausta.
Sunitai arabai šiitiškų iraniečių akimis tiek istoriškai, tiek religiškai, tiek šiandieninėje geopolitinėje situacijoje yra vertinami neigiamai. Šiandieną iranietį pavadinti arabu reikštų didžiausią įžeidimą. Netgi paklausus apie šiandien Irane oficialiai naudojamą raštą, jie didžiuodamiesi atsako, kad tai yra persų kalba ir kad jie rašo persiškai, nors iš tikro yra naudojama arabiška abėcėlė. Paradoksalu yra tai, kad nors su arabais į Persiją atkeliavo Islamas, kuris yra šiandieninės valstybės pamatas, tačiau arabų užkariavimai yra vertinami ypač neigiamai. Istoriškai arabai, iraniečių akimis, yra suvokiami kaip necivilizuotos laukinių gentys, įsiveržusios bei užkariavusios Persiją, kurios žmonės buvo kilę iš Arijų genčių, gyvenusių dabartinio Irano teritorijoje dar nuo XV amžiaus prieš mūsų erą.
Šiandien arabišką blogį įkūnija pagrindinė Irano konkurentė regione Saudo Arabija bei kitos Persijos įlankos monarchijos. Vakarais laiką leidžiant viešbutyje įsijungdavome iraniečių propagandinę televiziją anglų kalba „Press TV“, kuri savo turiniu bei formatu priminė rusišką „Russia Today“. Čia be perstojo buvo kartojamos naujienos apie 130 iraniečių mirtį Saudo Arabijoje, kai Mekoje nukritus kranui, žuvo apie 1300 žmonių. Žinių kontekste tai buvo prilyginama vos ne arabų vykdomam genocidui, o vietiniai teisininkai komentuodavo, kad Iranas Saudo Arabiją privalo paduoti į tarptautinį teismą ir kad apskritai, Saudo Arabija nebegali toliau viena organizuoti ir būti atsakinga už piligrimus, keliaujančius į Meką. Nors tai iš tiesų buvo didelė nelaimė, tačiau panašaus turinio antisaudiškos žinios Irane yra transliuojamos pastoviai ir yra tapusios neatsiejama informacinio karo dalimi.
Palaipsniui aplankant vis daugiau lankytinų Irano vietų, atsirado dar daugiau dviprasmybių. Širaze aplankiau vieno garsiausių persų poeto Hafizo kapą, kuris šiandieną yra virtęs milžinišku nuostabaus grožio mauzoliejumi. Tiek čia, tiek bet kurioje kitoje lankytinoje vietoje Hafizo poemų buvo galima įsigyti visomis pagrindinėmis kalbomis. Jautėsi, kad šis poetas užima itin svarbią vietą Irano literatūroje ir kultūroje. Tačiau pavarčius keletą poemų, atkreipiau dėmesį, kad jo, kaip ir kito visiems lietuviams žinomo persų poeto Omaro Chajamo, kūryboje dominuoja aistra, meilė, vyno šlovinimas bei kritika religinei veidmainystei. Pastarojo poeto kūryba yra tiokia populiari Irane, kad daugelis iraniečių jo eiles moka atmintinai. Buvo sunku suprasti, kaip griežtai religinėje visuomenėje yra ne tik leidžiama mokytis bei skaityti šias eiles, bet jos yra netgi platinamos, šlovinamos, o pats poetas yra tapęs viena iš pagrindinių persiškos kultūros ikonų. Saugumiečio gido paklausiau apie šią dviprasmybę ir kaip tai gali būti. Tačiau jis teatsakė fraze: „Good Question“ (liet. geras klausimas), kurią palydėjo keista šypsena. Man taip ir liko neaišku, kas? Kodėl ir kaip? Tačiau supratau viena – šio persų rašytojo vieta buvo itin svarbi dar prie šacho, todėl pasikeitusi valdžia nedrįso bandyti kaip nors sumenkinti jo reikšmės ar išbraukti iš vadovėlių.
Nors revoliucija Irane įvyko jau prieš 36 metus, bet susidarė įspūdis, kad religinė valdžia per šį laiką nelabai sugebėjo surasti vienijančių veiksnių, kurie stiprintų „naujųjų“ iraniečių identitetą. Iš esmės istorinis naratyvas buvo perimtas iš šacho valdymo periodo, o moderniosios istorijos interpretacija atsiremia tik į kelis antipodus. Visų pirma tai yra Vakarai bei JAV, kuriais kiekvieną dieną per televiziją iraniečiai yra gąsdinami. JAV yra asocijuojama su korumpuoto šacho valdymo periodu, su daugiamečiu Irano resursų išnaudotoju, su Izraeliu bei Saudo Arabija, kurie veikdami kartu bando kenkti ne tik Iranui, tačiau ir kitoms regiono valstybėms – Jemenui, Sirijai, Palestinai.
Antrasis ideologinis rėžimo atramos taškas yra Irano bei Irako karas, vykęs 1980 – 1988 metais. Visame Irane teko matyti pilna kapų bei mečečių, pastatytų pagerbti karo aukoms bei kankiniams. Viename iš Isfahano prekybos centrų teko lankytis ir fotografijų parodoje, kurioje buvo įamžintas karių atminimas. Šių metų gegužės mėnesį Irakas perdavė atrastus 175 iraniečių narų kūnus, kurie 1987 metais buvo surišti bei nuskandinti upėje. Nuotraukose buvo įamžintas šių karių perlaidojimas bei gedulas, lydimas masinių renginių, skirtų karių pagerbimui. Tokio pobūdžio renginiuose ir minėjimuose Irano valdžia nepraleidžia progų pakartoti, kas už tai yra atsakingas. Formulė yra paprasta – Sadamas Huseinas buvo agresorius, atsakingas už sukeltą karą bei prarastas žmonių gyvybes. Tačiau jis buvo remiamas JAV, Europos bei kaimyninių arabų šalių. Taip paprastai yra identifikuojami priešai ir kuriama neapykantos atmosfera.
Visgi vertinant sutiktus žmones bei jų bendravimą ir požiūrį į mus – turistus bei vakariečius apskritai, aiškiai matyti, kad rėžimo plečiama antivakarietiška propaganda yra neveiksni. Dauguma sutiktų iraniečių džiaugiasi pamatę turistus, dėkoja, kad atvykome į jų šalį, fotografuojasi kartu, bendrauja taip šiltai, kad nė vienoje kitoje šalyje tokio bendravimo neteko patirti. Nepaisant to, ar jie yra ištikimi rėžimui, ar palaiko opoziciją, su atvykėliais jie stengiasi elgtis itin pagarbiai bei šiltai. Bendraudamas su iraniečiais nuolat galvojau apie tą patį – kad oficiali valdžios pozicija eina savo vaga, o realus žmonių gyvenimas bei jų požiūris – sava. Iraniečiai, puikiai suprasdami koks jų portretas yra piešiamas Vakaruose, savo bendravimu naikina visus stereotipus ir kuria visa kitokį įvaizdį. Apibendrindamas tegaliu pasakyti, kad mes dažniausiai matome tik vieną iranietiško dualizmo pusę, nesistengdami pamatyti antrosios. Tik pakeliavus po šį turtingą kraštą galima pasistengti pažinti visiškai kitokią jo pusę.