2020 06 10
Simonas Teškevičius

Kovo mėnesį šalyje įvestas karantinas privertė sustoti – atšaukti arba keisti darbinius planus, keliones, atostogas ir prisitaikyti prie neįprastos situacijos. Tačiau bėgant savaitėms išryškėjo ir pozityvesnė jo pusė – atsiradus daugiau laiko ir sumažėjus pasirinkimo galimybėms, visi staiga susidomėjo savo gyvenama aplinka. Žmonių pilni pažintiniai takai, istoriniai objektai, o juos uždarius, atokesnių vietų paieškos.

Iki tol feisbuke dominavusias draugų nuotraukas iš šiltų kraštų, paplūdimių ar egzotinių pasaulio vietų pakeitė mažai žinomi Lietuvos dvarai, miškai, piliakalniai. Tokiomis aplinkybėmis atsirado reta proga prisiminti regionines atminties vietas, pasakojančias vienokius ar kitokius istorinius pasakojimus, bet neretai stokojančias visumą įprasminančio konteksto. Taip gimė idėja, per karantiną aplankytus Vilnijos regiono objektus sužymėti viename žemėlapyje ir apsvarstyti jų perteikiamas reikšmes atminties kultūros požiūriu.

Apie istorinius pasakojimus, arba kodėl jie reikalingi?

Lankydami įvairius paveldo objektus – pilis, paminklus, architektūrinį paveldą, ne visuomet įsigiliname į jų turinį ar paskirtį, kuri yra viena ir ta pati – palaikyti ir stiprinti kolektyvinę tapatybę. Kiekviena bendruomenė, ar ji būtų tautinė, religinė, ar dar kitokia, apsibrėždama savo tapatumo gaires, visuomet kuria pasakojimą apie save. Jame, kaip ir kiekvienoje pasakoje ar istorijoje, yra neigiami veikėjai ir yra didvyriai, yra pakiliausi istoriniai laikotarpiai ir yra kolektyvinės traumos, dažniausiai su aiškiai įvardijamais jų kaltininkais.

Atitinkamos visuomenės grupės šiuos istorinius pasakojimus siekia išreikšti tiek vizualinėmis, tiek estetinėmis formomis bei ritualais: tai vietovių, gatvių pavadinimai, atminimo lentos, paminklai, memorialai, atmintinos dienos, šventės ar jų minėjimai. Tačiau jų įgyvendinimas realybėje neretai susiduria su keliomis problemomis.

Pirma, tapatybė nėra monolitinis darinys – tai procesas, kurio turinys pastoviai kinta laike, priklausomai nuo besikeičiančių kontekstų, kurie sąlygoja požiūrį į praeitį bei istorijos vertinimus. Todėl neretai praeityje tam tikrą reikšmę turėję simboliai, laikui bėgant, gali tapti anachronizmais.

Antra, visuomenėje egzistuoja daugybė įvairių grupių, siekiančių reprezentuoti save viešojoje erdvėje. Taigi, neretai jų kuriami skirtingi pasakojimai tampa vienas su kitu konkuruojančiais. Abu atvejai gali privesti prie to, ką istorikai pamėgo vadinti „atminčių karais“, kuriuos iliustruoja pernai kilę konfliktai dėl Kazio Škirpos, Jono Noreikos – Generolo Vėtros ar Petro Cvirkos įamžinimo Vilniuje.

Trečia, valstybės lygmenyje kolektyvinė atmintis visuomet yra politinė. Įstatymų, institucijų ar ekspertų pagalba yra įtvirtinamas istorinis naratyvas, arba, kitaip tariant, formuojamas šiandienos santykis su praeitimi. Čia slypi pavojus, kad, pavyzdžiui, dominuojanti grupė, pasinaudodama šia padėtimi, įtvirtins tokią savo istorinio pasakojimo versiją, kurioje neliks vietos kitų visuomenės grupių reprezentavimui. Toks atminties hegemonizavimas yra pavojingas, nes tai, ką norime prisiminti ir atminti, turi kilti iš skirtingų pilietinės visuomenės grupių dialogo, o jeigu tai yra nuleidžiama „iš viršaus“, gali privesti prie jau minėtų problemų. Šios įtampos pastebimos ne tik sostinėje, bet ir regioniniame lygmenyje, kuriame aktualizuojama atmintis gali tiek pat papildyti nacionalinį tautos pasakojimą, kiek būti jam alternatyva. Iliustratyviu to pavyzdžiu galima laikyti istorinį Vilnijos regioną.

Etnografijos kontekstas

Sovietmečiu išpopuliarintą Lietuvos etnografinių regionų sampratą šiandien įtvirtina Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas, kuris Lietuvoje numato penkis regionus: Žemaitiją, Mažąją Lietuvą, Suvalkiją (Sūduvą), Aukštaitiją ir Dzūkiją (Dainavą). Jame taip pat apibrėžtos ir pagrindinės sąvokos, tarp kurių yra „etnografinis regionas“ (istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas) bei „etninė kultūra“ (visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą).

Šie įstatyme įtvirtinti apibrėžimai atskleidžia kelis esminius momentus. Viena vertus, tautinis tapatumas yra siejamas su etnosu, t.y – lietuvių tauta etnine prasme. Antra – etnografiniai lietuvių regionai yra paremti „baltų genčių palikimu“. Taigi išeitų, kad viskas, kas nėra baltiška – nėra nei lietuviška, nei gali pretenduoti į tautinio tapatumo išlaikymą.

Nors etnografija bei etnokultūra pačios savaime nėra „demonais“, tačiau toks visos šalies regionavimas, remiantis minėtais kriterijais, už savo apibrėžimo ribų palieka visus „kitus“ – neetninius lietuvius. Pagal tai Vilnijos regionas būtų priskiriamas Dzūkijai, besitęsiančiai nuo Druskininkų iki pat Švenčionių. Turint galvoje, kad didelėje dalyje šios teritorijos kompaktiškai gyvena Lietuvos lenkai, baltarusiai ir kitos tautinės mažumos, tokia logika galėtų būti grindžiama nebent tuo, kad didelė dalis vietinių lenkų, „laba diena“ lenkiškai taria ne kaip dauguma lenkų iš Lenkijos: „džien dobry“, su sąskambiu „dž“, bet „dzien dobry“, su sąskambiu „dz“. Žinoma, tai yra pokštas, bet jis atskleidžia iš viršaus primetamas bei įstatymais įtvirtintas nuostatas, kurios, žiūrint iš apačios neturi nieko bendro su tikrove.

Tačiau net ir atmetus etnografinius kriterijus, vis tiek išlieka klausimas – kaip gi galėtumėme apibrėžti, kas yra Vilnija? Vienu iš variantų, tikriausiai, galėtų būti sociologinių apklausų vykdymas regione, siekiant nustatyti, kaip žmonės patys save identifikuoja ir kiek iš jų jaučiasi „vilniečiais“, ar tiksliau, „vilnijiškiais“, bet rezultatai taip pat nebūtų visiškai tikslūs, nes Vilnija, o ypač Vilniaus miestas, gali būti itin svarbia atminties vieta čia jau nebegyvenantiems žmonėms arba kurių, kaip tarkime, Lietuvos žydų, dėl Antrojo pasaulinio karo metu vykdyto genocido liko labai nedaug.

Taigi, vienu iš alternatyvių regiono apibrėžimo variantų galėtų būti atminties vietos bei jų perteikiamos reikšmės. Šiuo požiūriu Vilnija iš kitų Lietuvos regionų išsiskiria pliuralizmu, kur paraleliai egzistuoja ne viena ir ne dvi kolektyvinės atmintys, kuriamos skirtingų regione gyvenančių ar jau nebegyvenančių bendruomenių. Todėl daugiakultūriškumas galėtų tapti pagrindiniu Vilniją apibrėžiančiu kriterijumi. Juk ir pats Vilnijos pavadinimas yra kilęs nuo daugiakultūrinio Vilniaus miesto, kuris užima svarbią atminties vietą tiek lietuviams, tiek Lietuvos lenkams, tiek žydams ar baltarusiams.

Atminties vietos Vilnijoje

Panašu, kad per pastaruosius dešimtmečius Vilniaus miesto daugiakultūriškumas buvo įsisąmonintas ir šiuo metu didesnių diskusijų dėl to nekyla. Tą patį galima pasakyti apie Trakus – juk čia visuomet vežame iš užsienio atvykusius svečius, vaišiname juos kibinais ir čeburekais bei pasakojame apie „egzotines“ mažumas bei jų kultūrinį paveldą, nepamiršdami paminėti ir Vytauto Didžiojo, kuris siejamas su totorių ir karaimų įsikūrimu Lietuvoje.

Kiek mažiau populiarūs, bet vis tiek neretai lankomi yra Kernavės piliakalniai ar Medininkų pilis. Tačiau šios atminties vietos siejamos su herojiška LDK praeitimi ir laikais „nuo jūros iki jūros“, taip įsikomponuodamos į didįjį lietuvių tautos istorinį pasakojimą. Visgi retas kuris išdrįsta patyrinėti tai, kas šiame pasakojime ilgą laiką buvo svetima ir kitoniška – tai Abiejų Tautų Respublikos, XIX a. Vilniaus universiteto auklėtinius – mokslininkus, poetus romantikus, XIX a. sukilimus ir galiausiai XX a. „nelietuviškos“ Vilnijos kontekstus menančias atminties vietas, kurios dominuoja regione.

Nors istorinių objektų bei atminties ženklų Vilnijoje yra šimtai ir norint viską aplankyti, prireiktų ne vieno mėnesio, tačiau atrinkus ir žemėlapyje sužymėjus 50 iš jų ima ryškėti istorinių pasakojimų bei juos įkūnijančių ženklų visuma, kurią geriausiai atspindi tas pats bruožas – daugiakultūriškumas. Nors šias atminties vietas analizuoti galima įvairiais pjūviais, tačiau užtenka pasinaudoti elementariu chronologiniu principu, leidžiančiu išskirti mažiausiai 5 dominuojančius atminties klodus.

1) „Baltiškasis“ arba didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, įkūnijančių Lietuvos valstybingumą, klodas.

Vilnija Lietuvos didžiajame tautos istoriniame pasakojime užima ypač reikšmingą, o gal net sakralinę vietą. Čia esančios atminties vietos aktualizuoja senosios LDK istorijos kontekstus, kuriuose Vilnija – valstybingumo branduolys. Regione yra ne tik trys senosios valstybės sostinės, daugybė piliakalnių, siejamų su tolima ir dažnai mistifikuojama „baltiška atmintimi“.

Greta Vilniaus, Trakų ir Kernavės pastaraisiais dešimtmečiais atsirado ir daugiau tai menančių atminties ženklų. Dar 1989 m. ant Juozapinės kalvos pastatytas paminklinis akmuo karaliui Mindaugui, o nuo 1990-ųjų rengiami minėjimai ir šventės. 1997 m. Keturiasdešimties Totorių kaime vietinė totorių bendruomenė atidengė paminklinį akmenį Vytautui Didžiajam. 2002 m., minint didžiojo kunigaikščio Algirdo 625-ąsias mirties metines, greta Maišiagalos piliakalnio buvo pastatytas valdovui skirtas paminklas, 2003 m. paminklas Vytautui Didžiajam iškilo ir Kernavėje. Visgi dauguma šių paminklų statyti per pirmus 15 nepriklausomybės metų, kuomet aktyviai buvo bandoma pabrėžti Vilnijos krašto lietuviškumą. Tačiau maždaug nuo 1999 m. regione žymiai svarbesnę vietą pradėjo užimti besirandantys su Abiejų Tautų Respublika (ATR) ir „poliublijine“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorija sietini atminties ženklai.

2) Abiejų Tautų Respublikos klodas.

Vilnija šiuo aspektu išsiskiria iš likusių šalies regionų, nes čia galima rasti bene daugiausiai atminties vietų, menančių ne tik XVI – XVIII a. LDK ir ATR istoriją, bet ir valstybės atminties tąsą XIX amžiuje.

Tuo išsiskiria Šalčininkų bei Vilniaus rajonai, kuriuose per pastaruosius dvidešimt metų atsirado gausybė naujų atminties ženklų: buvo sutvarkyti bei įrengti muziejai Jašiūnuose (2015 m.), kur moderniai pateikiama su žymiausiomis XIX a. pr. asmenybėmis siejama istorija, atidarytas Sirokomlės muziejus Bareikiškėse (2011 m.), 2012 m. sutvarkyta buvusios Paulavos respublikos aplinka, Šalčininkuose 1998-1999 m. paminklais įamžinti Adomas Mickevičius, Kostas Kalinauskas, Rukainiuose – Povilas Ksaveras Bžostovskis (2012 m.), Mickūnuose – Julius Slovackis, Vievyje – slavų gramatikos autorius Meletijus Smotrickis (2002 m.), Rūdninkų girios apylinkėse egzistuoja mažiausiai keturi atminties ženklai, skirti 1863–1864 m. sukilimui, Vilniaus pakraštyje, Paneriuose, 2001 m. atidengtas paminklas 1830-1831 m. sukilimui, Eišiškėse 2013 m. atidengtas paminklas, skirtas bendrai lietuvių ir lenkų kovai 1863-1864 m. sukilime. Beje, jis stovi Gegužės 3-sios gatvėje, kuri kol kas vienintelė visoje Lietuvoje įamžina 1791 m. Gegužės trečiosios Konstituciją.

Šiame regione stimuliuojama atmintis yra orientuota į tuos istorijos periodus ir asmenybes, kurie sukuria galimybę Lietuvos lenkams, baltarusiams ir kitoms tautinėms mažumoms atrasti savo vietą Lietuvos istorijoje ir taip jaustis pilnaverte visuomenės dalimi, o ne, pavyzdžiui, „dzūkais“. Antra vertus, jie taip pat prisideda prie to, kad ilgą laiką „ne sava“ laikyta istorija palaipsniui tampa sava didžiajame lietuvių tautos istoriniame pasakojime. Taip yra palaikomas pagrindinis istorinio Vilnijos regiono išskirtinumas ir stiprybė – daugiakultūriškimas, per kurį išmokstame tolerancijos, susikalbėti ir sugyventi būdami skirtingi.

3) Konflikto dėl Vilniaus klodas.

Sostinės praradimas lietuvių kolektyvinėje atmintyje ilgą laiką buvo viena didžiausių traumų, iš dalies gyvybinga iki šių dienų. Sovietmečio pabaigoje bei pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, o ypač sprendžiantis lenkų autonomijos klausimui, ši trauma vėl tapo aktuali – todėl Vilnijoje radosi atminties ženklų, skirtų regiono lietuviškumui pabrėžti. Paminėtinas Maišiagaloje 1989 m. atidengtas paminklas Vilniaus krašto atgavimo 50-ečiui, 1988 m. Eitminškėse buvo įamžintas lietuvybės skleidėjo Vilniaus krašte tarpukariu, kunigo Ambraziejaus Jakavonio atminimas, 1990 m. Marijampolio kaime pastatyti stogastulpiai bei koplytstulpiai, skirti knygnešiams, kunigaikščiams, gimtajai žemei ir kt.

Dėl Vilniaus praradimo kaltinto Juzefo Pilsudskio atminimas jo gimtinėje Zalave ilgą laiką taip pat buvo Lenkijos ambasados bei vietinių lenkų rūpestis. Tačiau palaipsniui J.Pilsudskis pradėtas vertinti be išankstinių nuostatų – peržiūrėta jo bajoriškosios tapatybės formulė bei pradėtas svarstyti jo indėlis Lietuvos istorijoje. 2017 m. lietuvių skulptoriai Zalave atidengė paminklą skirtą broliams Bronislovui ir Juzefui Pilsudskiams. Antra vertus, į tarpukario konfliktą dėl Vilniaus pastaraisiais metais taip pat pradėta žiūrėti ne iš „trauminės“ perspektyvos, bet žymiai originaliau. To pavyzdys – Neries regioniniame parke įkurti stendai bei pėsčiųjų trasa, palei buvusią Lietuvos ir Lenkijos demarkacinę liniją, kur įdomiai pateikiama vietos istorija ano meto gyventojų akimis.

4) Antrojo pasaulinio karo ir pokario rezistencijos klodas.

Tai aštriausia tema kolektyvinių atminčių kontekste, tačiau per ją labiausiai atsiskleidžia Vilnijos daugiakultūrinis aspektas ir unikalumas. Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais tik čia veikė tiek skirtingų karinių junginių bei partizanų: lietuvių Vietinė rinktinė, lenkų Armija Krajova (AK), provokiška lietuvių policija, sovietiniai partizanai. Užtenka pamąstyti apie Paneriuose nužudytas dešimtis tūkstančių žydų, Rūdninkų girią bei su ja susijusias Kaniūkų, Pirčiupių žudynes ar lietuvių policijos bei Armijos Krajovos vykdytas žudynes Glitiškėse ir Dubingiuose.

Deja, bet kol kas vienintele bendra atminties vieta, skirta šiam komplikuotam laikotarpiui įamžinti bei tinkama visoms kovojusioms pusėms, gali būti laikoma tik Panerių memorialas. Nors būta idėjų bendrais paminklais įamžinti viena prieš kitą kovojusias puses, taip atsisakant priešpriešų ir pripažįstant vieni prieš kitus padarytas klaidas (to pavyzdys – neįgyvendinta idėja statyti bendrą paminklą Glitiškių bei Dubingių žudynėms), tačiau kol kas jos nerealizuotos.

Visgi pozityvių ženklų yra – tarkime, 2004 m. Valdo Adamkaus iniciatyva Lietuvos prezidentūroje įvyko Vietinės rinktinės bei AK partizanų simbolinis susitaikymas. Pastaraisiais metais AK karių perlaidojimai taip pat nebesukelia didesnės priešpriešos (pavyzdžiui, 2018 m. perlaidojant AK karius Eišiškėse čia dalyvavo ir aukšto rango Lietuvos politikai). Visa tai parodo komplikuotą Vilnijoje koegzistuojančių atminties kultūrų sudėtingumą ir tai, kad čia tiesiog negali dominuoti kažkuri viena atminties forma, užgožianti kitas.

5) Šiuolaikinės Lietuvos arba europietiškas klodas.

Tai yra naujausius šiandienės Lietuvos Respublikos įvykius įamžinančios atminties vietos. Kaip ir visoje Lietuvoje, Vilnijoje jų kol kas nėra daug. Iš jų galime paminėti memorialą Medininkų pasienio posto žudynėms 1990 m., taip pat Europos geografinį centrą bei paminklą Lietuvos stojimui į Europos Sąjungą, Europos skulptūrų parką. Jos atspindi svarbiausius dabartinės Lietuvos įvykius, o tuo pačiu formuoja, nors ir kol kas labai ploną, bet europietiškąjį atminties klodą.

Vietoje išvadų

Aptartos atminties vietos – tai tik nedidelė dalis to, kas egzistuoja savo istorija turtingame Vilnijos regione. Čia gyvenantys vietiniai žmonės bei istorijos entuziastai jų galėtų parodyti begalę bei papasakoti tai, ko smalsus turistas šiaip nesužinos. Tačiau net ir neapžvelgus visko, kas įmanoma, galima konstatuoti, kad Vilniją apibrėžiantis faktorius yra daugiakultūriškumas, kurį įprasmina skirtingi istoriniai pasakojimai bei atminties vietos.

Iš viršaus nuleidžiami etnografiniai kriterijai galėtų tai papildyti, tačiau negali būti visuotinais regioną apibrėžiančiais faktoriais. Vilnijos atminties kontekstuose kuriamas reikšmes dažnu atveju galėtumėme pavadinti alternatyva dominuojančiam Lietuvos istoriniam pasakojimui. Tačiau galima pasidžiaugti, kad ir jis nėra nekintantis ir su laiku liberalėja, į save įtraukdamas tuos istorinius laikotarpius bei asmenybes, kurios nacionaliniu lygmeniu ilgą laiką buvo svetimos, o Vilnijoje – užima svarbiausią vietą.

Kita vertus, mes patys turime įdėti pastangų, plėsdami savo akiratį ir bandydami suprasti, kuo vieni istoriniai regionai skiriasi nuo kitų ir kokius pasakojimus vietiniai žmonės patys kuria apie save. Nors karantinas baigiasi, sienos atsiveria, tačiau dėl koronaviruso grėsmės šią vasarą neretas vis dėlto rinksis kelionę po gimtąją Lietuvą, todėl tikiuosi, kad atminties vietų žemėlapis su trumpais aprašymais užduos daugiau klausimų, nei pateiks atsakymų, taip paskatindamas norą domėtis savo kraštu.